Giliai įkvėpiau ir atsidusau... Šių šūdų kvapas nebebuvo toks kaip anksčiau. Dar prieš porą valandų jis garavo, skleidė svaigų aromatą, nuo kurio norėjosi lipti sienomis ir išpisti visus ant tų sienų besiganančius arklius. Dabar kažko trūko. Nesupratau ar šie pokyčiai vyko manyje ar toje rudoje fekalijoje, kuri dabar gulėjo ant mano stalo, akių lygmenyje. Dar kartą įkvėpiau, ne, nebe tas pats. Sunerimęs ėmiau plekšnoti bybiu per šūdą, tikėdamasis, kad šis atgaus savo konsistenciją ir pirminį grožį. Deja, mano lūkesčiai neišsipildė. Prisidegiau cigaretę ir valandą žiūrėjau į šūdu nudrabstytas sienas ir parudavusį bybį. Mane tai jaudino, kaip ir kiekvieną kartą išvydus naują rudąjį šedevrą. Krestelėjau pelenus ant stalo, šalia ekskremento, o biką nugesinau į zalūpa. Birkos skausmas sugrąžino mane į realybę. Dar kartą įkvėpiau šūdo, tikėdamasis, kad kažkas pasikeis, tačiau veltui. Dalelė manęs dabar gulėjo ant stalo, bekvapė ir sudžiuvus. Jos gyvybė vis blėso, o galiausiai, apie jos egzistavimą primins tik smirdanti sardelė tarp kojų ir strazdanotos sienos su besiganančiais išpistais arkliais... Surinkau rudąjį auksą nuo stalo, drebančiom rankom subėriau jį į unitazą, pabūčiavau į skruostą ir nuleidau. Ne tik vandenį. Dalelė manęs nuskendo ir žuvo, lyg gestanti saulė nuskęsta į jūrą.
gedulą paskelbęs, bet vis dar toks pat idiotas,
Apendiksas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą